Taip norėčiau, kad jūs klausytumėtės jų ir man
nieko nereikėtų sakyti. Dažniausiai ne aš kažką
bandau pasakyti savo kūriniais, bet jie man
šnabžda gimdami. Lyg kažką kalbėtų man pačiai.
Kada įpuolu į kategoriškumą, imu girdėti apie
lankstumą. Jei susigūžiu žiemos šaltyje, pamatau
žydėjimą, kuris ir pakąstas šalnos gali būti žavus.
Nekeliu sau ypatingų tikslų, tiesiog bandau būti
jautri širdžiai, ir ji man kalba tokiais žodžiais:
“Kiekvieno kelionė yra skirtinga ir nuo mūsų minčių
priklauso - žydime mes ar brandiname vaisius, o
gal tik esame pumpurai. Gal mūsų
pašaukimas - paklusti tėkmei, o gal - skristi, ir labai
aukštai”.

Tai prie ko liečiasi mūsų rankos ir širdys, gali pakilti
naujam gyvenimui. Net sušalę žiemos gėlės gali
pradėti naują gyvenimą ir vėl tapti pumpuru.
Jeigu mums Dievas leido gimti ne gėlėmis, mes
galime žydėti ir ne kartą.

To jums ir linkiu. Kiekvienam.
Iš visos širdies...
Iš visos...
Tai mano pasislėpusi muzika.

Gaila